Kaip pokalbyje siekti atvirumo, nuoširdumo, tikrumo, gylio, esmės!

Ar kada nors pastebėjai, kad pokalbis su pašnekovu darosi nuobodus? Gal net visą laiką toks nuobodus ir neįdomus, kad net tingisi susitikti? Kodėl taip yra?

Mano patyrimu, pasiekus su pašnekovu nuoširdų atvirumą pokalbis visuomet tampa įdomus. Tas pasiektas gylis atveria širdį... Prasideda NuoŠirdumas, t.y. pokalbis eina iš širdies...

Paviršutiniškas bendravimas

Visuomenėje jau įprasta bendrauti paviršutiniškai. Paviršutiniškas pokalbis yra "saugus" ir patogus. Jį galima greit nutraukti ir jis neįpareigojantis. Jis neužgauna pašnekovo, jis nesukelia nesusipratimo, neliečia skaudžių temų, nesukelia neigiamų emocijų ir t.t. Visumoje, jis yra "labai patogus".

Tačiau jame retai užkabinama tai, kas išties svarbu. Tai pokalbis iš mandagumo, o ne iš tikrumo. Tai pokalbis, kuriame bijoma pasakyti savo tikrą nuomonę, kad neįžeisti kito. Bijoma pasidalinti savo nuomone, kuri neatitinka visuomenės standartų. Bijoma pradėti temą, kuri gali būti nepatogi kitiems: religija, politika, seksualumas, rasizmas, pabėgeliai, gėjai, tolerancija ir t.t.

Net jei ir pradedama kalbėti tomis temomis pokalbis būna filosofiškas - kalbama ne tai, kaip BŪTENT AŠ jaučiuosi tuo ir anuo klausimu, kas yra esmė norint pradėti atvirą ir nuoširdų bendravimą... Kalbama kaip turėtų būti ir kaip sako tas ir anas. Tai yra paviršutiniškumas... Tai yra sausumas. Filosofijos galime paskaityti knygoje, ne tam susitinkame su žmonėmis gyvam bendravimui.

Žmonės, kurie nebijo savo jausmų, eina į gylį ir atvirumą

Atvirumas nėra pigus reikalas. Jis reikalauja ne tik drąsos, bet ir sąmoningumo. Sąmoningumo pastebėti kada pokalbis krypsta į filosofijas, nuomones, interpretacijas, politikas, knygų citavimus... Visuomenėje dauguma pokalbių krypsta į tai. Nes yra patogu šnekėti apie bet ką kitą, bet tik ne apie savo gyvenimą, vidinį pasaulį, jausmus. Vengiama atsiverti, nes tai pavojinga. Tačiau taip bėgame nuo esmės, o juk to čia ir susirinkome į šitą gyvenimą.

Atviras pokalbis atveria kito žmogaus širdį. Tik tuomet tikrai pradedame pažinti žmogų su kuriuo bendraujame. Tik tuomet jį tikrai susitinkame. Galbūt iki tol pažinojome ištisus dešimtmečius, bet niekada nebuvome susitikę - nuolat kalbėdavome apie politiką, filosofiją, verslą ar dar ką nors? Apie bet ką, bet ne apie asmeninį gyvenimą ir jausmus...

Atvirumas tirpdo įtampas

Atviras bendravimas ištirpdo įtampas tarp pašnekovų. Nukrenta kaukės. Nes nebėra prieš ką vaidinti, kai prisipažįstu, kaip išties jaučiuosi ir koks išties yra mano gyvenimas... Vaidybai nebėra tikslo. Išpūstas išorinis paveikslėlis subliukšta, nebereikia jo palaikyti ir gaišti laiko... Prasideda TIKRAS pokalbis...

Atvirtumas tirpdo įtampas net su nepažįstamaisiais

Atviras bendravimas gali akimirksniu ištirpdyti įtampas net ir tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Kodėl? Nes jei vienas iš pašnekovų atsiveria iš papasakoja kažką labai intymaus, jautraus - jis lyg tampa pažeidžiamas, nes tos temos jautrios. Pašnekovas pasąmoningai supranta, kad jis juo pasitiki, nes pasakė tai, kas jam labai jautru... Būtent tuomet ir dingsta įtampos, kaukės ir gimsta pasitikėjimas... Tikras pokalbis.

Kaip paskatinti atvirumą?

Atvirumą galima praktikuoti net ir su pirmą kartą sutiktais žmonėmis. Pasidalinti su jais asmenine jautria istorija, kurią nėra taip lengvą išsakyti. Jūsų atsidavimas lipant per nenorą atsiverti yra užkrečiamas kitiems. Jei pavyks Jums, greičiausiai pavyks ir pašnekovui. Istorija nebūtinai turi būti ypatingai jautri, užtenka išsakyti kaip jaučiuosi dabar ir kaip mane paveikė vienokios ar kitokios situacijos dienoje - taip pavyks užmegsti ryši su nepažįstamuoju. Dings įtampa. Pavyzdžiui: pasidalinti jausmais apie situaciją nutikusia prieš valandą, pusvalandį. Papasakoti kokie jausmai užvaldė, kokios mintys, kokie pamąstymai. Tai yra atsivėrimo kelio pradžia.

Patiko? Pasidalink su draugais!


Sekite naujienas

Facebook puslapyje →
Youtube kanale →